Pamatų hidroizoliacijos tipai ir pagrindinės medžiagos

Pamatus nuolat veikia grunto drėgmė, atmosferos krituliai, tirpsmo vanduo ir vandens garai. Be apsaugos vanduo gali skverbtis į betoną bei mūrą, sukelti drėgmę rūsyje, armatūros koroziją, ardyti apdailą ir mažinti pastato ilgaamžiškumą.

Pamatų hidroizoliacija parenkama pagal konstrukcijos tipą, gruntinio vandens lygį, drenažą, grunto sudėtį, rūsio buvimą ir eksploatavimo sąlygas. Skirtingose pastato vietose gali būti naudojami skirtingi sprendimai: horizontalusis drėgmės barjeras, vertikalioji sienų apsauga, membranos, mastikos ir bentonitinės medžiagos.

Horizontalioji ir vertikalioji hidroizoliacija

Horizontalioji hidroizoliacija nutraukia kapiliarinį drėgmės siurbimą ir saugo sienas nuo iš pamatų kylančio vandens. Ji paprastai įrengiama tarp pamatų ir sienos, po plokšte arba kituose horizontaliuose mazguose. Tokiai apsaugai naudojamos ritininės medžiagos, membranos, tepamieji mišiniai, skvarbieji ir injekciniai sprendimai.

Vertikalioji hidroizoliacija saugo šoninius pamatų paviršius nuo grunto pusėje esančios drėgmės. Ji ypač svarbi rūsiams, cokoliniams aukštams ir įgilintoms sienoms. Vertikaliajai apsaugai naudojamos bituminės ir polimerinės mastikos, ritininės membranos, cementiniai mišiniai, skystoji guma ir apsauginės drenažinės membranos.

Hidroizoliacijos rūšys pagal medžiagą

Pagal naudojamą medžiagą pamatų hidroizoliaciją galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes:

1. Ritininė hidroizoliacija: bituminės, bituminės polimerinės ir lipniosios membranos.
2. Tepamoji hidroizoliacija: bituminiai, polimeriniai bituminiai ir cementiniai polimeriniai mišiniai.
3. Skystoji hidroizoliacija: skystoji guma ir kitos besiūlės polimerinės dangos.
4. Skvarbioji ir injekcinė betono bei siūlių apsauga.
5. Bentonitiniai kilimėliai ir membranos požeminėms konstrukcijoms.
6. Profiliuotos apsauginės drenažinės membranos, kurios padeda nuvesti vandenį ir saugo pagrindinį sluoksnį nuo pažeidimų.

Pasirinkimą lemia ne tik medžiagos kaina. Svarbus pagrindo paruošimas, vandens slėgis, galimybė remontuoti, apsauga nuo mechaninių pažeidimų užpilant gruntą ir tarpusavio sluoksnių suderinamumas.

Hidroizoliacinių medžiagų ypatybės

Bituminės mastikos yra nebrangios ir jas patogu dengti ant paprastų paviršių. Jos sudaro vientisą sluoksnį, tačiau joms reikia sauso ir paruošto pagrindo. Šaltyje arba pagrindui judant nepakankamai tvirtos dangos gali sutrūkinėti, todėl svarbu išlaikyti reikiamą sluoksnio storį ir laikytis gamintojo rekomendacijų.

Ritininės medžiagos leidžia suformuoti tvirtą hidroizoliacinį ekraną. Jos naudojamos horizontaliuose ir vertikaliuose plotuose, tačiau patikimumas labai priklauso nuo užlaidų, sandūrų kokybės ir medžiagos apsaugos užpilant gruntu.

Skystoji guma ir polimerinės dangos sudaro besiūlę elastingą membraną. Tokias medžiagas patogu naudoti sudėtinguose mazguose ir ant nelygių paviršių, tačiau dažnai joms reikia profesionalaus dengimo ir sluoksnio storio kontrolės.

Cementiniai ir skvarbieji mišiniai naudojami betonui, kai reikia sumažinti pagrindo laidumą vandeniui. Injekcinės medžiagos naudojamos siūlėms, įtrūkiams ir vietiniam nuotėkiui pašalinti.

Bentonitiniai kilimėliai ir membranos veikia dėl natrio bentonito brinkimo jam susilietus su vandeniu. Jie tinka tam tikroms požeminėms konstrukcijoms, tačiau turi būti tinkamai prispausti ir apsaugoti, būtina laikytis montavimo technologijos.

Kaip pasirinkti pamatų hidroizoliaciją

Esant sausam gruntui ir statant paprastus pastatus dažnai pakanka tepamosios arba ritininės apsaugos kartu su tinkamai įrengta nuogrinda ir vandens nuvedimu. Rūsiams, aukštam gruntinio vandens lygiui ir sudėtingam gruntui reikalinga patikimesnė sistema: išorinė hidroizoliacija, drenažas, siūlių apsauga ir sandūrų kontrolė.

Pamatų hidroizoliacija patikimai veikia tik kaip sistema. Net gera medžiaga nepadės, jei nėra drenažo, netinkamai įrengtos užlaidos, užpilant gruntą pažeista membrana arba vanduo nuolat spaudžia silpnąsias konstrukcijos vietas.