Keramikos savitasis svoris. Skirtingų rūšių keramikos masė

Pirmieji degto molio dirbiniai datuojami 25–29 tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Mokslininkai teigia, kad tais laikais žmonijos protėviai, pereidami prie sėslaus gyvenimo būdo, sukūrė pirmąją dirbtinę medžiagą. Tik trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą buvo išrastas puodžiaus žiedžiamasis ratas, leidęs gerokai supaprastinti technologinį procesą.

Skirtingose šalyse buvo savitų keramikos gamybos receptų. Žmonijai vystantis tobulėjo jos sudėtis ir dirbinių gamybos būdai. Meistrai ne tik įrėždavo paprastus raštus savo kūriniuose, bet ir tapydavo unikalius ornamentus bei dengdavo įvairiomis dangomis.

Šiandien keramika įprasta vadinti termiškai apdorotus molio ir kai kurių kitų neorganinių medžiagų (diatomitų, trepelių ir kt.) gaminius su mineraliniais priedais.

Keramikos rūšys

Pagrindinėmis nuo seno meniniams dirbiniams naudojamomis keramikos rūšimis laikomos:

• Terakota – geltonas arba raudonas degtas molis be glazūros dangos, tokio gaminio šukė porėta.
• Puodžių keramika – molio dirbiniai, išdegti krosnyje ir padengti skaidria glazūra; jų šukė porėta.
• Majolika – iš Maljorkos salos kilusi keramika, turinti stambiaporę šukę ir dažnai reljefinių puošmenų. Iš balto arba spalvoto molio pagaminta majolika iš dalies būdavo dengiama pastelinių spalvų glazūra.
• Fajansas – italų meistrų kūrinys, iš balto molio pagaminta keramika su itin plona porėta šuke, dengta bespalve glazūra ir nepersišviečianti.
• Porcelianas – unikali keramikos rūšis. Jo plona pusiau skaidri balta šukė nelaidi vandeniui. Gamybos medžiagos – kaolinas, plastiškas ugniai atsparus molis, lauko špatas ir kvarcas.

Keramika plačiai naudojama statybinėms ir apdailos medžiagoms gaminti. Porėta keramika, kurios drėgmės įgertis 8–10 %, yra neskaidri ir veikiama slėgio praleidžia vandenį. Iš tokios medžiagos gaminami įvairūs sienų ir stogų gaminiai, drenažo vamzdžiai ir kt. Apdailos plytos bei plytelės, sanitariniai statybiniai fajanso gaminiai gaminami iš glazūruotos porėtos keramikos.

Klinkerio plytos, grindų plytelės, sanitarinis statybinis porcelianas ir pusporcelianis gaminami iš sukepusią šukę (be porų) turinčios keramikos. Šios rūšies keramikos vandens įgertis – nuo 3 iki 10 %. Papildomos stikliškos dangos (glazūros) sumažina vandens įgertį.

Įprastos statybinės plytos ir keraminės stogų čerpės priskiriamos rupiajai keramikai. Medžiaga yra stambiagrūdės sandaros. Smulkioji keramika – tai glazūruotos apdailos plytelės, rūgštims atsparios plytos ir porceliano gaminiai.

Skirtingų rūšių keramikos masės lentelė (g/cm³)

Keramika taip pat klasifikuojama pagal konstrukcinę paskirtį:

• sienų (plytos, plokštės ir kt.),
• stogų (čerpės),
• perdangų (sijos, blokai, plokštės),
• betono mišinių užpildai (keramzitas),
• apdailos elementai (grindų ir sienų plytelės, dekoras),
• drenažo ir kanalizacijos (vamzdžiai, kelių plytos),
• sanitarinė (unitazai, praustuvės, vonios),
• rūgštims ir kaitrai atsparūs gaminiai: plytos, plytelės bei kitos medžiagos.

Keramikos savitasis svoris priklauso nuo šukės tankio. Todėl vartojamos tikrojo ir vidutinio tankio sąvokos. Tikrasis tankis – medžiagos masė be porų, o vidutinis – natūralios būklės, su poromis ir tuštumomis.