Durpių savitasis svoris: 1 m³ masė ir tankis

Durpės – augalinės kilmės organinė medžiaga, kurią žmogus naudoja daugelį šimtmečių. Jos naudojamos kaip kuras, substratų bei trąšų komponentas, gyvūnų kraikas, o kai kuriuose statybiniuose sprendimuose – kaip šilumos izoliacinė arba užpildomoji medžiaga. Durpių kilmė susijusi su pelkių augalijos kaupimosi ir nevisiško irimo procesais.

Nežinodamas turtingos cheminės durpių sudėties ir jų atmainų, kurių šiandien priskaičiuojama daugiau kaip 35, dar pirmaisiais mūsų eros metais filosofas ir istorikas Plinijus jas aprašė kaip „degią žemę“. Tik XVIII amžiuje vokiečių tyrėjas Degneris, pasitelkęs mikroskopą, ištyrė durpių sandarą ir paneigė daugelį klaidingų teiginių apie jų kilmę.

Durpių susidarymas

Pagrindinė durpių susidarymo vieta – durpynai, tačiau jų taip pat aptinkama upių salpose ir slėniuose. Didelės drėgmės sąlygomis nunykę augalai kaupiasi ir be oro prieigos suyra nevisiškai. Irimą aktyviai skatina skaidantys mikroorganizmai, bestuburiai gyvūnai ir išplovimas.

Viršutiniame, iki 0,9 m gylio durpes sudarančiame sluoksnyje irimo procesas baigiasi. Durpėmis tampa apie 30 % suirusios biomasės, o likusi dalis mineralizuojasi arba įvairių junginių pavidalu išplaunama. Susidariusios durpės palaipsniui leidžiasi žemiau durpes sudarančio sluoksnio ir be oro prieigos konservuojasi, šimtmečius išlaikydamos savo savybes.

Klasifikacija

Pagal fitomasės sudėtį (medžius, žoles, samanas) ir trofiškumą (augaluose esančių maistinių medžiagų kiekį) durpės klasifikuojamos į tris kategorijas:

• Aukštapelkių durpės. Jos rūgštesnės ir mažai suirusios. Pasižymi didele vandens talpa ir mažu peleningumu.

• Šviesios aukštapelkių (arba tarpinės) durpės. Jos priklauso viršutiniam klodo sluoksniui, augalinių liekanų suirimo laipsnis – apie 15 %. Tokio sluoksnio 1 m³ durpių masė gana maža ir siekia 150–250 kg. Natūralios būklės durpės gerai sugeria dujas ir vandenį (1 kg tokių durpių gali sugerti iki 10 litrų vandens).

• Žemapelkių (arba apatinės) durpės. Šiai rūšiai priskiriami seni, iki 30 tūkstančių metų amžiaus klodai. Tai smulkios, lengvos ir drėgnos struktūros medžiaga. Augalinių liekanų suirimo laipsnis didesnis kaip 15 %, humuso kiekis didelis – tai „subrendusios“ durpės. Kubinio metro masė – 350 kg/m³. Terpė silpnai rūgšti, joje daug azoto, fosforo, kalio ir kitų sodų bei daržų augalams naudingų organinių medžiagų.

• Plaušinės durpės – ypatinga durpių rūšis, kurios sudėtyje yra ryškios plaušinės struktūros augalų. Tokios durpės tolesniam naudojimui nesijojamos ir neformuojamos kaip kitos rūšys, o tik susmulkinamos į nedidelius gabalus.

Kiek sveria durpės?

Kaip minėta, skirtingo brandumo durpės nevienodai prisotintos vandens, todėl skiriasi ir jų tūrinis svoris. Tas pats taikoma parduodamam produktui. Lentelėje pateikti vidutiniai teoriniai durpių masės duomenys pagal drėgnio lygį.

Durpių savitasis svoris ir tankis 1 m³. Durpių tūrinio svorio lentelė

Durpių tūrinis svoris taip pat priklauso nuo suirimo laipsnio ir grupės. Esant tam pačiam, iki 85 % drėgniui, aukštapelkių durpės yra sunkesnės už žemapelkių, tačiau kai drėgnis viršija 85 %, žemapelkių durpės sveria daugiau.